Ši šventė darosi vis populiaresnė, ir čia pas mus Lenkijoje ir man atrodo , kad Lietuvoje irgi. Nežinau ar reikia mums taip "amerikanizuoti" save, bet tai kaip jie šiai dienai puošia namus - man labai labai patinka, o ypač moliugų "mordos"
O be to ši šventė pasirodo gali buti universali visiems (kas tingi neskaitykit )
Kas yra Halloween'as?
Tai šventė, kuri vyksta spalio 31 dieną. JAV šios šventės metu vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po namus, sakydami: "Vaišės arba pokštas" (trick-or-treat). Daugelis iš moliūgų išsiskaptuoja žibintus. Halloween'o šventės metu ne tik vaišinamasi, bet ir užsiiminėjama būrimu, baisių istorijų apie raganas ir vaiduoklius pasakojimais ir obuolių triauškimu ir pan.
Halloween'o šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų bei mirusiųjų šventėse. 800 mūsų eros metais krikščionių bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d. Taigi žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę tik kitu pavadinimu. Tą dieną būdavo laikomos mišios ir jos buvo vadinamos Visų šventųjų mišiomis.
Halloween'o šventės istorija
Istorija: veikiausiai, jog šiandien švenčiamo Halloween'o pagrindinis šaltinis tai keltiška Samhaino šventė. Keltai gyveno prieš 2000 metų ten, kur dabar yra Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija. Jų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų šventės išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, jog Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus.
Samhaino šventės vakare druidai, keltų šventikai ir mokytojai, įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odų ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį.
Romėnai sumanė užkariauti keltus 43 mūsų eros metais. Nukariavę keltus, jie valdė juos 400 metų. Romėnų valdymo metu dvi romėnų rudens šventės susijungė su Samhaino švente. Viena iš tų romėnų švenčių buvo vadinama Feralia. Ji buvo švenčiama spalio pabaigoje mirusiųjų garbei. Kitos šventės metu buvo garbinama Pomona, romėnų vaisių ir medžių deivė. Veikiausiai todėl obuoliai taip pat yra asocijuojami su šia švente.
Vėlinės visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.
Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į vėlių suolelį, kad motinos mylimas sūnus tampąs vėlių ženteliu, o dukrelė vėlių martele, kad jie išeiną pro vėlių vartelius. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.
Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Tai va ten žvakės - moliūgose, čia žvakės , ugnis. Tad šiaip ar taip DAROM MOLIŪGUS )
gaila,kad helowynas nepritampa lietuvoje,bet siais metais svesiu :-) jau p0asirinkau trafaretu,tik va moliugu is kur gaut :-? nes taip labai brangus vienas apie 15 lt :alien:
Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės Užmarštis baisiau už mirtį - uždekite žvakutę bent ant vieno nelankomo svetimo kapo.
Vėlinės visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.
Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į vėlių suolelį, kad motinos mylimas sūnus tampąs vėlių ženteliu, o dukrelė vėlių martele, kad jie išeiną pro vėlių vartelius. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.
Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su meškos pienu pasaldintu aguonpieniu.
Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai.
Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.
Per Vėlines buvo paplitęs ir paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.
Per Vėlines buvo pagerbiamos ir klajojančios vėlelės, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.
Per Vėlines kapai puošiami gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis. Kitaip negu įprasta manyti, gedulingų gėlių nėra. Chrizantemomis dažniausiai puošiama todėl, kad gyvų gėlių asortimentas lapkritį labai jau menkas. Iš tikrųjų Vėlinių puokštelėms tinka visos gėlės, kurias tik įmanoma gauti, o ypač tos, kurias mėgo mirusysis. Svarbiausiai neperkrauti kompozicijos daug skirtingų rūšių gėlių, ryškiomis spalvomis ir kaspinais.
Tradiciškai gedulo spalvomis vadinamos juoda, pilka, ruda, žalia, tamsiai raudona, geltona ir violetinė. Ypač populiari balta spalva simbolizuoja ne gedulą, o gėrį, viltį ir atgimimą. Visžaliai augalai - amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai. Kaspinų galai nukerpami tiesiai.
Porinis žvakučių skaičius neprivalomas. Per Vėlines dažnai lyja, pučia stiprus vėjas, todėl geriausiai pirkti uždaras žvakides. Atkreipkite dėmesį, kad plastikinės kartais užsidega.
Vėlinių puokštėse nedera nenatūralios spalvos, egzotiniai augalai. Pirmenybė teikiama gyvoms gėlėms ir natūralioms medžiagoms (visžaliai spygliuočiai ir lapuočiai, žievė, kankorėžiai, šakos), rudens spalvoms (geltona, ruda, rudai raudona, žalia). Žmonės dažnai puošia kapus dirbtinėmis gėlėmis, nes jos nevysta ir išlieka gražios visą žiemą. Iš tikrųjų puokštė turi gyventi tik vieną dieną, daugiausiai savaitę - paskui ją reikia nuimti (juk Vėlinės netrunka iki pavasario). Dirbtinės gėlės labiau tinka tuomet, kai giminaičių kapai labai toli ir aplankomi kartą per metus.
Žemos puokštės, kurios neužstoja užrašo ant paminklo, statomos kapo viduryje arba prie pat akmens. Labai svarbu platus puokštės pagrindas, "kojelė", kad neišvirstų nuo vėjo. Aukštos kompozicijos statomos prie paminklo, bet jos taip pat neturi užstoti užrašo. Geriausiai, kai puokštės kompaktiškos, savo plačiausia kraštine lygiagrečios žemei - pusaplavės, trikampės, pusmėnulio ar dubenėlio formos. Labai tinka ant žemės statomi vainikai arba stilizuoti kryžiai.
Vėlinių puokščių nesunku pasigaminti patiems. Pastatomai kompozicijai reikės nedidelio krepšelio (pintinės, vazonėlio, dubenėlio) ir pilkos (sausoms gėlėms) arba žalios (gyvoms gėlėms) floristinės kempinės. Į krepšelį įspraudžiamas gabalėlis kempinės arba, blogiausiu atveju - putų poliesterolo. Reikia tiksliai apskaičiuoti, kur ir kokius augalus smeigsite, nes apsirikus ir juos ištraukus kempinėje liks skylės, kurių neužtaisysite. Žalia kempinė keletui valandų pamerkiama į vandenį. Vietoje pintinės ar dubenėlio galima naudoti iš eglės šakelių suvytą pagrindą. Šakelės rišamos prie vielos, panašiai kaip girliandai, paskui susukama į plokščią kilimėlį. Kempinė vielutėmis prisukama prie pagrindo.
Labai gražiai atrodo vainikai. Jų pagrindas daromas iš vielos arba susukama iš medžių šakelių. Tinka jaunos vynmedžio, vynvyčio, beržo, gluosnio ir kitų augalų lanksčios šakos. Jeigu namo parneštos šakos sudžiūvo, pamerkite jas pusdieniui į vandenį ir paskui susukite. Sutvirtinama vielutėmis arba storu siūlu (kartais gražiai atrodo paprasčiausias špagatas), kad neišsivyniotų. Prie vielinio pagrindo rišami visžalių augalų (eglių, kėnių, tujų, kadagių, tujų, puskiparisių, jeigu turite - ir mahonijų, bugienių, ožekšnių) šakelių pundeliai.
Šakelių arba visžalių augalų vainikai puošiami sausomis arba gyvomis gėlėmis, lapais, kankorėžiais ir kaspinais, paprastai gėlės tvirtinamos vienoje vietoje ir uždengia ne daugiau kaip trečdalį vainiko. Žiedų koteliai apvyniojami vielute ir pririšami arba įsmeigiami į vainiką. Jeigu turite elektrinį karštų klijų pistoletą (floristikos prekių parduotuvėse jie kainuoja nuo 3-4 Lt, nedidelė klipų pakuotė - apie 3 Lt), žiedus ir lapukus paprasčiausiai priklijuokite.
Iš dviejų storesnių sukryžiuotų šakų arba glėbio smulkių šakelių (beržo, gluosnio) nesunku surišti kryželį. Kryžiaus viduryje tvirtinama kempinė su gyvomis gėlėmis arba žiedai ir šakutės priklijuojamos (rišamos) tiesiai prie pagrindo. Galima žaluma ir žiedais aprišti visą kryžių, net tai nelengvas darbas.
Paprasčiausias būdas papuošti kapelį - žemę užkloti paprastųjų arba dygiųjų (liaudyje vadinamos sidabrinėmis) eglių šakomis, pabarstyti jas chrizantemų žiedeliais. Žiedeliai per parą ar dvi nuvys, bet tiek trunka ir Vėlinės, o eglių šakos gaubs žemę iki pavasario, jeigu jų nepaslėps sniego patalai.
Nematuokite savo meilės mirusiems artimiesiems prabangiu antkapiu, o per Vėlines - didžiausiu kalnu gėlių vainikėlių. Svarbiausia prisiminti juos geru žodžiu, padėkoti už gyvenimą, praleistą šalia jūsų ir dėl jūsų, palinkėti ramybės ir uždegti žvakutę jų sieloms.
Pabaigai keletas idėjų kitiems metams, kaip augalų deriniais galima papuošti artimųjų kapus.
(pagal. ROJAUSSIDAI)
Jūs negalite rašyti naujų pranešimų į šį forumą Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite ištrinti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite dalyvauti apklausose šiame forume Negali prisgti failus Gali traukti failus iš šito forumo
DUK
Ieškoti
Narių sąrašas
Vartotojų grupės
Registruotis
Prisijungti
Albumas
Download
