Siuvinėjimas buvo žinomas dar nuo gilios senovės ir jos lopšys, kaip ir kiti menai, buvo Rytai. Azijoje šis menas klestėjo anksčiau nei apie jį sužinojo graikai ir romėnai. Graikai jį perėmė iš persų, kai Aleksandras Makedonietis pamatė Azijos tautų prabangą. Asyrai ir žydai ištobulino siuvinėjimą, kurį išmoko iš Egipto tautos. Iki šių laikų išliko siuvinėjimo motyvų ant faraonų sarkofagų ir jų kapų.
Senovės tautos drabužius gamindavo iš vilnos ir lino. Jau tada būdavo siuvinėjami piemenų apsiaustai. Tačiau tai buvo grubūs, netaisyklingi raštai. Viskas pasikeitė vėliau, kai Indijoje buvo rastas medvilnės panaudojimas. Ten pagaminti ploniausi audiniai ant kurių buvo siuvinėjama šilkiniais, popieriniais ir, pagaliau, auksiniais siūlais.
Romėnai su siuvinėjimu susipažino apie 150m. prieš mūsų erą. Žinoma tiksliai, kad Romoje pirmas garbingas žmogus, pasirodęs auksu siuvinėtais drabužiais, buvo Trakvinijus Senasis. Apie šilką, kuris kilęs iš Kinijos, persai, indai ir egiptiečiai sužinojo prieš pat Kristaus gimimą. Romoje jis atsirado J. Cezario laikais. Justinijano laikotarpiu, pasinaudojus pavogtoms iš kiniečių šilko lervom, buvo pradėta pirma šio audinio masinė gamyba, pirma Mažojoje Azijoje o vėliau ir Egipte, pietų Europoje. Aplamai, Bizantijos laikotarpiu, siuvinėjimas labiausiai ištobulėjo. Buvo puošiama ne tik drabužiai, apsiaustai bet ir avalinė, durklų dėklai, balnai arkliams, pradėta siuvinėti sidabru. Prancūzai siuvinėjimą išpopuliarino VI a., panašiu laiku anglai o vėliau ir germanai. Dauguma buvo vaizduojama Švento rašo motyvai, kariniai epizodai. Kryžiaus žygio laikotarpiu Vokietijoje, šv. Henriko žmona vengrė šv. Stefana, prie rūmų atidarė audinių audimo, siuvinėjimo dirbtuves, kuriose, pirma karta, buvo sukurtas vengriškas dygsnis (kai visas fonas buvo užpildomas zigzagu).
Šiuo laikotarpiu siuvinėjimas sugrįžo į Italija ir ten labai paplito. Tačiau vis vien tai buvo prabangos dalykas ir dėvėti apdarus galėjo tik turtingos personos. Dauguma gaminių buvo siuvinėjama vienuolynuose. Įžymiausi Italijos puošybos meistrai gyveno Venecijoje ir Milane. Net dailininkai, tokie kaip Rafaelis, piešdavo siuvinėjimo eskizus. Ispanai, kopijuodami italus, pasiekė taip pat aukštumų šioje sritį. Saksonijoje ilgą laiką tradiciškai buvo siuvinėjama ant balto audinio baltai. Šis stilius ir dabar labai populiarus pasaulyje. Aukštuomenės damos, tokios kaip Jekaterina Mediči, Marija Stiuart, Marija Antuaneta, mėgo laisvalaikiu siuvinėti. Pradžioje raštai buvo kopijuojami iš rankų į rankas, vėliau siuvinėjimo piešiniai buvo išleidžiami knygų pavidalu. Pirmas piešinių rinkinys buvo išspausdintas 1527m. Pierre Quinty, kurių daugumą sudarė gėlių motyvai.
Pirma siuvinėjimo mašina sukurta 1821m. Prancūzijoje, tačiau nei autoriaus nei veikimo principo istorijoje neišliko. Po 4 metų Barthelemy Thimonnier dAmplepis sukūrė naują mašiną, kuri nebuvo labai patogi masiniui naudojimui. Tik 1854m. Geilmano staklės padarė perversmą šioje srityje. Vėliau jas dar patobulino Barb Shmitz. Tačiau, iki šių laikų, siuvinėti sudėtingus raštus buvo neįmanoma, nes piešinio įvedimas į stakles kainavo per brangiai.
Prisijungė: 2007 07 15 Pranešimai: 66 Miestas: Kaunas
Parašytas: 2008-07-19, 13:49
Siuvinėjimas kryželiu tai raštų, piešinių siuvimas adata drabužiuose ar audiniuose. Pagrindinis šios technikos elementas yra dygsnis-kryželis. Labai svarbu siuvinėjime schema ir skoningas spalvų suderinimas. Tik preciziškas darbas, subtilus spalvų ir atspalvių derinimas įgalina sukurti tapybiškas kompozicijas.
Jūs negalite rašyti naujų pranešimų į šį forumą Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite ištrinti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite dalyvauti apklausose šiame forume Negali prisgti failus Gali traukti failus iš šito forumo
DUK
Ieškoti
Narių sąrašas
Vartotojų grupės
Registruotis
Prisijungti
Albumas
Download
, dabar kaip tik domiuosi siuvinejimu vilnoniais siulais-ir se tau , kad nori 
